Koncertas visai šeimai
“Langai į saulę atverti”,
skirtas Matildai Olkinaitei
Sausio 28 dieną (sekmadienį)
17 valandą VGŽIM
Samuelio Bako muziejuje,
Naugarduko 10. Įėjimas laisvas
Simona Zajančiauskaitė – fortepionas
Kostas Tumosa – smuikas
Vytautas Giedraitis – klarnetas
Aušra Pukelytė – Valstybinio jaunimo teatro
aktorė, režisierė
Savo pasaulėžiūra ir vertybėmis Matilda Olkinaitė
įkūnijo judėjiškos ir lietuviškos tapatybių amalgamą,
susiformavusią tarpukario Lietuvoje ir galėjusią tapti
didžiulio kūrybingumo versme ateityje. Šios jaunos
poetės asmenybėje į vieną visumą jungėsi dvi tautos,
dvi tradicijos, du mentalitetai. Jos geriausiuose
eilėraščiuose lietuvių kalba įgyja tūkstantmetį biblinį
aidą. Kas būtų galėję iš šios jungties gimti, jeigu ne
žydšaudžių užversta duobė…” – Mindaugas
Kvietkauskas “ Mėlynas Matildos talento paukštis”
(“Atrakintas dienoraštis”)
„… tie keli sąsiuviniai rišasi su mano ir tiktai mano kažkuo. Aš
kuriu savy ir nešioju kažką“ – 1940 m. dienoraštyje rašė Matilda
Olkinaitė.
Koncertas, skirtas Matildai Olkinaitei, vyks Vilniaus Gaono žydų
istorijos muziejuje minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo
dieną.
Šis koncertas yra bandymas užčiuopti trapų, bet intensyvų jaunos
poetės vidinį pasaulį, supažindinti žiūrovus su plačiu jos kūrybos
lauku: mažąją proza, vaikiškais, humoristiniais ir lemtingos
nuojautos pilnais dramatiškais eilėraščiais.
Koncertas prasideda tarsi sustojusia, gyvybę praradusio laiko
atmosfera, kurią išbudina trijų seserų susitikimas lyg šiandienos,
lyg anapusiniame gyvenime. Jų apsikabinimai išjudina per
stebuklą išlikusius merginos eilėraščius, kurie eilutė po eilutės,
posmas po posmo tampa šviesaus ir viltingo Matildos gyvenimo
liudijimais.
Koncerto metu skambanti muzika neiliustruoja eilėraščių, o
papildo ir pratęsia ten nagrinėjamas temas.
Finale žiūrovai tarsi nukeliami į Olkinų vaikų kambarį, kur
popieriniu laivu perplaukę amžius skiriančias bangas, gal sutiks,
tokį virpantį, tokį pažįstamą… „kažką“.
“Žydų kilmės mergaitės eilėraščius nuo sunaikinimo išgelbėjo
katalikų kunigas, kuris paslėpė juos bažnyčios altoriuje – pačioje
garbingiausioje vietoje. Tai nepaprastai sukrečia,- sako režisierė
A. Pukelytė. – Tai teikia viltį, kad stebuklas įmanomas. Kad
įmanoma gyventi kitaip. Tai artimo meilės, sugyvenimo,
„kito“ priėmimo istorija. Holokaustas parodė, ką gali padaryti
žmogus, užsikrėtęs neapykanta ir tapęs kokios nors “tiesos”
fanatiku. Kalbėti šiomis temomis su jaunąja karta yra būtina.
Turime žinoti savo istoriją ir savo poetus.”
Apie Matildą Olkinaitę sakoma – tai mūsų šalies Ana
Frank. Tačiau jos kūryba ir dienoraštis iki šiol yra per mažai
žinomi.
Poetė gimė 1922 metais Panemunėlio miestelyje, Rokiškio
rajone. Buvo vyriausioji Olkinų šeimoje.
1939 m. baigė Rokiškio valstybinę Juozo Tumo-Vaižganto
gimnaziją. Nors Matilda mokėjo lietuvių, vokiečių, rusų,
jidiš, prancūzų kalbas – kūrė tiktai lietuviškai. Tėvas anksti
pastebėjo šį dukters talentą.
Pirmasis Matildos eilėraštis spaudoje pasirodė, kai
mergaitei tebuvo devyneri. “Daugiausia jos juvenilijų buvo
paskelbta tarpukario žurnaluose vaikams “Žvaigždutė” ir
“Kregždutė”. Savitos kai kurių pirmųjų Matildos eilėraščių
publikavimo aplinkybės. 1935-1936 m. jie buvo skelbiami
ir Lenkijai priklausiusiame Vilniuje, litvakų kultūros
sostinėje, tačiau – lietuvių kalba, Vilniaus lietuvių vaikams
skirtame žurnale “Aušrelė”. Trylikametė žydaitė, Lietuvos
Jeruzalės tradicijų paveldėtoja, iš už demarkacinės linijos
rašė Vilniaus lietuvių vaikams apie bendrą tėvynę: “Viskas
artima čia sielai, / Viskas sava čia yra…” – rašo Mindaugas
Kvietkauskas įvadiniame tekste “Mėlynas Matildos talento
paukštis” jo sudarytoje kūrybos rinktinėje “Atrakintas
dienoraštis”.
Nuo 1940 metų Matilda studijavo Vilniaus universitete
prancūzų filologiją. Čia ji lankė kursus pas Vincą Krėvę-
Mickevičių, Vincą Mykolaitį-Putiną. Greta prancūzų
filologijos ėmė studijuoti slavistiką.
1941 metais Matilda buvo sušaudyta su visa šeima – tėvais,
seserimis ir broliu. Matildos kūnas užkastas nuošaliame
durpyne, nepažymėtoje vietoje. Tą vietą vadino Sachara…
kuriu savy ir nešioju kažką“ – 1940 m. dienoraštyje rašė Matilda
Olkinaitė.
Koncertas, skirtas Matildai Olkinaitei, vyks Vilniaus Gaono žydų
istorijos muziejuje minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo
dieną.
Šis koncertas yra bandymas užčiuopti trapų, bet intensyvų jaunos
poetės vidinį pasaulį, supažindinti žiūrovus su plačiu jos kūrybos
lauku: mažąją proza, vaikiškais, humoristiniais ir lemtingos
nuojautos pilnais dramatiškais eilėraščiais.
Koncertas prasideda tarsi sustojusia, gyvybę praradusio laiko
atmosfera, kurią išbudina trijų seserų susitikimas lyg šiandienos,
lyg anapusiniame gyvenime. Jų apsikabinimai išjudina per
stebuklą išlikusius merginos eilėraščius, kurie eilutė po eilutės,
posmas po posmo tampa šviesaus ir viltingo Matildos gyvenimo
liudijimais.
Koncerto metu skambanti muzika neiliustruoja eilėraščių, o
papildo ir pratęsia ten nagrinėjamas temas.
Finale žiūrovai tarsi nukeliami į Olkinų vaikų kambarį, kur
popieriniu laivu perplaukę amžius skiriančias bangas, gal sutiks,
tokį virpantį, tokį pažįstamą… „kažką“.
“Žydų kilmės mergaitės eilėraščius nuo sunaikinimo išgelbėjo
katalikų kunigas, kuris paslėpė juos bažnyčios altoriuje – pačioje
garbingiausioje vietoje. Tai nepaprastai sukrečia,- sako režisierė
A. Pukelytė. – Tai teikia viltį, kad stebuklas įmanomas. Kad
įmanoma gyventi kitaip. Tai artimo meilės, sugyvenimo,
„kito“ priėmimo istorija. Holokaustas parodė, ką gali padaryti
žmogus, užsikrėtęs neapykanta ir tapęs kokios nors “tiesos”
fanatiku. Kalbėti šiomis temomis su jaunąja karta yra būtina.
Turime žinoti savo istoriją ir savo poetus.”
Apie Matildą Olkinaitę sakoma – tai mūsų šalies Ana
Frank. Tačiau jos kūryba ir dienoraštis iki šiol yra per mažai
žinomi.
Poetė gimė 1922 metais Panemunėlio miestelyje, Rokiškio
rajone. Buvo vyriausioji Olkinų šeimoje.
1939 m. baigė Rokiškio valstybinę Juozo Tumo-Vaižganto
gimnaziją. Nors Matilda mokėjo lietuvių, vokiečių, rusų,
jidiš, prancūzų kalbas – kūrė tiktai lietuviškai. Tėvas anksti
pastebėjo šį dukters talentą.
Pirmasis Matildos eilėraštis spaudoje pasirodė, kai
mergaitei tebuvo devyneri. “Daugiausia jos juvenilijų buvo
paskelbta tarpukario žurnaluose vaikams “Žvaigždutė” ir
“Kregždutė”. Savitos kai kurių pirmųjų Matildos eilėraščių
publikavimo aplinkybės. 1935-1936 m. jie buvo skelbiami
ir Lenkijai priklausiusiame Vilniuje, litvakų kultūros
sostinėje, tačiau – lietuvių kalba, Vilniaus lietuvių vaikams
skirtame žurnale “Aušrelė”. Trylikametė žydaitė, Lietuvos
Jeruzalės tradicijų paveldėtoja, iš už demarkacinės linijos
rašė Vilniaus lietuvių vaikams apie bendrą tėvynę: “Viskas
artima čia sielai, / Viskas sava čia yra…” – rašo Mindaugas
Kvietkauskas įvadiniame tekste “Mėlynas Matildos talento
paukštis” jo sudarytoje kūrybos rinktinėje “Atrakintas
dienoraštis”.
Nuo 1940 metų Matilda studijavo Vilniaus universitete
prancūzų filologiją. Čia ji lankė kursus pas Vincą Krėvę-
Mickevičių, Vincą Mykolaitį-Putiną. Greta prancūzų
filologijos ėmė studijuoti slavistiką.
1941 metais Matilda buvo sušaudyta su visa šeima – tėvais,
seserimis ir broliu. Matildos kūnas užkastas nuošaliame
durpyne, nepažymėtoje vietoje. Tą vietą vadino Sachara…
Nuo 1940 vasaros iki 1941 pavasario Matilda rašė
dienoraštį. Matildos eilėraščių sąsiuvinį išgelbėjo kunigas
Juozapas Matelionis, 1941 m. paslėpęs jį Panemunėlio
bažnyčioje, po altoriumi įrengtoje slėptuvėje. XX a. 9-
ajame dešimtmetyje jį atrado disidentas, vargonininkas
Alfredas Andrijauskas, perdavęs saugoti profesorei Irenai
Veisaitei. Vėliau profesorei pavyko atrasti poetės dienoraštį
– tragiškų istorinių metų ir jos vidinio gyvenimo
dokumentą.
Koncerto rėmėjas Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas Aleksandras Černovas
